Svorio daviklio istorija

Leonardas da Vinčis naudojo kalibruotų atsvarų padėtis ant mechaninės svirties, kad subalansuotų ir nustatytų nežinomus svorius. Kai kuriuose jo konstrukcijų variantuose buvo naudojamos kelios svirtys, kiekviena skirtingo ilgio ir subalansuota vienu standartiniu svoriu. Prieš tai, kai hidrauliniai ir elektroniniai tenzometriniai apkrovos elementai pakeitė mechanines svirtis pramoniniuose svėrimo įrenginiuose, šios mechaninės svirtinės svarstyklės buvo plačiai naudojamos. Jos buvo naudojamos sverti viską – nuo ​​tablečių iki geležinkelio vagonų – ir tai darydavo tiksliai ir patikimai, jei tik būdavo tinkamai sukalibruotos ir prižiūrimos. Jose buvo naudojamas svorio balansavimo mechanizmas arba mechaninių svirtelių sukuriamos jėgos aptikimas. Ankstyviausi išankstinio tenzometrinio jėgos jutikliai apėmė hidraulinius ir pneumatinius dizainus.

1843 m. britų fizikas Charlesas Wheatstone'as sukūrė tiltinę grandinę, kuria buvo galima matuoti elektrines varžas. Wheatstone'o tiltinė grandinė idealiai tinka matuoti įtempio daviklių varžos pokyčius. Nors pirmasis vielinis įtempio davikli buvo sukurtas dar 1940-aisiais, naujoji technologija tapo techniškai ir ekonomiškai įmanoma tik pasivyjus šiuolaikinę elektroniką. Tačiau nuo to laiko įtempio davikliukai išplito tiek kaip mechaninių svarstyklių komponentai, tiek kaip atskiri apkrovos elementai. Šiandien, išskyrus tam tikras laboratorijas, kuriose vis dar naudojamos tikslios mechaninės svarstyklės, įtempio daviklių apkrovos elementai dominuoja svėrimo pramonėje. Pneumatiniai apkrovos elementai kartais naudojami ten, kur pageidaujama vidinė sauga ir higiena, o hidrauliniai apkrovos elementai svarstomi atokiose vietose, nes jiems nereikia maitinimo šaltinio. Įtempio daviklių apkrovos elementai pasižymi tikslumu nuo 0,03 % iki 0,25 % visos skalės ir tinka beveik visoms pramonės reikmėms.